Eurodešra -- mūsų pasididžiavimas ir vienybės simbolis

Kai tapau Euroblogo bendraautoriumi, iš kart susimąsčiau apie jau seniai kamavusį mane EUROVISKO pojūtį. Euro-tas, euro-anas… . Tyčia “pagūglinau” keletą vietoj susigalvotų abrakadabrų kaip antai “euroeverything”, “eurononsense” ir iš karto iš šimtų ir tūkstančių rezultatų pamačiau kažką lyg “eurosausage”, “euronothing” ir “euroshame”.

Čia aš apie ką — manau šitas mūsų euroBLOGAS ar euroGERAS iš tikro turėtų pasistengti nuimti visą šitą stingdantį, Vilniaus “Akropolį” penktadienio vakare primenantį “EURONESĄMONĖS” šydą nuo dalykų, kurie tikrai mums ne tik “gali būti” svarbūs, bet ir jau yra.

Geras pavyzdys antai yra šviežia istorija apie tai, kad dvi EUROPRAMONĖS galiūnės — vokiečių Siemens AG ir suomių Nokia AS pernai tiekė Iranui visų tenykščių interneto, mobilaus ryšio ir dar bet ko panašaus vartotojų “giluminio sekimo” technologiją. Nesu kompiuterastas, bet supratau, kad ajatolą su savo chebra gali prisijungti prie bet ko bet kada be jokių pėdsakų ir sužinoti kas su kuo bei ką aptarinėjo.

Nenuostabu, kad toks drąsus drausti pilietinį pasipriešinimą savo teatraliniams rinkimams, tas žilabarzdis “Dievo veidrodis” (atsiprašau brolių-seserų musulmonų, bet jei jis — “veidrodis”, tai aš — Brazauskas). Tai bet juk akivaizdu, kad tas senelis ir jo draugai yra valdingi psichopatai, kad tokia technologija ne vaikų pornografijai bus skiriama, o politinei ir įsitikinimų cenzūrai.

Atleiskite, bet Nokia produktų artimiausią dešimtį metų vartoti nebenoriu. Tai būtų EUROŽALA ir EUROGĖDA kartu paėmus! 

{įdomu, ar panašią į Siemens-Nokia-Irano technologiją naudoja mūsų VSD arba STT?}

{{dar įdomiau pamąstyti, kas Lietuvoje/ES IŠ TIKRO galėtų mobiliai-internetizuotus piliečius apginti nuo nuolatinio slapto sekimo BE TEISMO leidimo, kaip antai?}}

Mat jokio log-IN, “įsijungimo”, kaip tiksliai man šnibžtelėjo mano kolega Eigirdas (štai jo tinklaraštis), čia nėra. Jautiesi kaip tarp savimi besimėgaujančių, nuobodžiaujančių Apple ar Microsoft produkcijos vartotojų krūvoje. Bendruomeniškumu ar akivaizdžia, neslepiama draugyste, juolab “gentimi” čia net nekvepia.

Ar “socialinė žiniasklaida”, kaip vadina tinklaraščius, yra tikrai “socialinė” — ar per ją žmonės labiau “klijuojasi”, atsiranda naujos bendruomenės, žmonėms smagiau kartu veikti kažką daugiau, nei pavieniui galėtum?

Manding tikrai ne. Pakalbinau ką tik paskelbtą Lietuvos interneto meto žmogumi ir metų tinklaraštininku, nebailų ir rašlų žurnalistą Artūrą Račą (racas.lt) — ar šitoj soc-žiniasklaidoj randasi kas iš tikro socialaus? Atsakė, kad tik galimybė yra tam atsirasti, o pats jis tik tuo tikįs. Baigus įrašą dar pridėjo, kad kol kas taip pat skeptiškai jaučiasi.

Račo balso įrašas: Raczas_20090604.wav

Kodėl gi tokie nuostabūs jauni žmonės, smalsūs ir galintys dirbti bei įpirkti Apple įrangą yra tokie individualistiški, kad jokios bendruomenės jiems iš tikro nerūpi, kaip ir, atvirai sakant, socialinis teisingumas (išskyrus jojo marketinga, ypač vaikų temos — www.sveikasvaikas.lt)? Džiugas Paršonis (Džiugas yra “vienastoks” iš nezinau.lt) įtikinamai kalbėjo čia popiet apie tai, kad tik “Human Rank”, t.y. asmenybės reputacija, asmenybės demonstruojamas gylis, o ne svetainės lankomumas yra tikroji įtaka ir svoris “socialiniame internete (socialiniuose tinkluose, tinklaraščių portaluose ir pan.). Lietuvoje gi, sako jis, visi yra individualistai, kol niekas neprivertė, tol nebendradarbiauja.

Kitais žodžiais — nėra socialinio kapitalo, t.y. teigiamo, įkvepiančio tarpusavio pasitikėjimą ir bendruomeniškumo patirties, kultūros (vertybių, normų, ritualų). Jokie čia tinklaraščiai ir fėjsbūkai nepadės dar gerą dešimtmetį, niūriai spėju …

Kas gi galėtų PRIVERSTI Lietuvos smalsius ir protingus žmones bendradarbiauti, būti socialesniais, labiau kartu bet ką prasmingo darančiais? Mįslė! Atsakymo kol kas nežinau.

Samdyti ar naudotis įkalintais žmogiškaisiais įrankiais (t.y. “ištekliais” vadybininkų žargonu)? Rimta moralinė dilema: kaip Lietuvos verslas ketina mažinti sąnaudas, naudodamas kalinių darbą? Pirmu žvilgsniu nepaprastai kilnu: Lietuvos bausmių vykdymo institucijos (t.y. kalėjimai) ir k.t. “socialiniai partneriai” (antai Darbo birža) nori kuo labiau gražinti bausmę atliekančius ar ją jau atlikusius “į darbo rinką”. Štai tau ir “pataisos darbai”, ir “socialinė integracija”, ir, vos nepamiršau svarbiausio, nauda privačiam sektoriui krizės laikotarpiu!

Kaštų mažinimas… kalinčių darbuotojų beteisiškumo ir nesaugumo sąskaita? Kaip būtų antai galima įsivaizduoti “dirbančių kalinių profesinę sąjungą” Lietuvoje? Kas galėtų užtikrinti jiems darbo vietas išėjus į laisvę ir atgavus socialinę apsaugą ir pilietines, darbo teises (pvz. burtis į profesinę sąjungą)? Juk buvusiais kaliniais vis vien absoliuti dauguma darbdavių nepasitiki! Ar graži kalinių reabilitavimo per darbą idėja čia netaps didesniu darbo teisių nuvertinimo ir darbo laisvėje skurdinimo galimybe neskaidriai veikiantiems verslininkams?

Taip, galimybė užsidirbti ir taip įprasminti, aktyviai praleisti įkalinimo laiką atrodo labai humaniška ir tas turi būti daroma, bet ar privataus verslo naudai? Ar tas verslas nesumanys perkelti pagrindines savo veiklas į kalėjimų “gamybinę bazę” antai, panaikindamas darbo vietas laisvėje?

Kas į tuos klausimus atsakys? LPK? Rimanto Dagio vadovaujamas SADM? Trišalė taryba?

Kitur pasaulyje kalinių darbas yra nepaprastai ginčytinas dalykas, o ne vienas ES, UNESCO ir ILO dokumentas teigia, kad reikia itin atsargiai steigti “darbo vietas” įkalinimo įstaigose, idant būtų suderinti tiek laisvėje galiojantys darbo saugos ir teisių standartai, tiek bausmių režimai. Antai JAV privačių kalėjimų pramonė yra sparčiai augantis sektorius, o darbo sąlygų skaidrumo klausimai ten kelia vis daugiau ginčų dėl naujos kartos vergovės atsiradimo.

Beje, kaip man patvirtino LPK administracijos vadovas Mykolas Aleliūnas, Lietuvos kalėjimų departamentas jau nekartą kreipėsi į LPK pagalbos randant galimus investuotojus į gamybą kalėjimuose. Šio susitikimo metu net buvo dalinamas dabartinis gaminių katalogas su paantrašte “Platus asortimentas už patrauklią kainą”.

Pažiūrėjus ir paklausius piršosi kitos antraštės: “Kalinių katalogas/ Gausūs ištekliai už patrauklią kainą”… . Lyg melsdamiesi Egipto dievams, Kalėjimų departamento atstovai baigdami savo pasirodymą Mykolui Aleliūnui įteikė nemažą medinę kuoką su ranka rašytu užrašu ant koto “Už kovą su nusikalstamumu”. Iš tikro, prąsminga dovana nelygioje, niekad nesibaigsiančioje turtingųjų ir išmaniųjų kovoje su durniais-tinginiais-vagimis-nusikaltėliais.

Ką gi, Egipto nelaisvės požymiai Lietuvos darbo rinkoje tik stiprėja. Įdomu tik, kas galėtų atlikti Mozės vaidmenį?

Pastaruoju metu 20 amžiaus vidurio JAV sugalvotą prokrustinę (smagiai apipjaustančią viską, kas į ją netelpa ir prašančią dar) copyright sistemą įvairūs tarptautiniai lobistai bando kuo šiurkščiau, kuo skaudžiau įtvirtinti ir ES kraštuose. Švedijoje antai teismas ne tik uždarė “Pirate Bay” laisvo failų apsikeitimo internete vartus, bet ir paskyrė didžiules, likusio gyvenimo dydžio baudas vartų administratoriams.

Bėda tik, kad pasirodė, jog teisėjas pats priklauso vienai copyright fundamentalistų asociacijai…

Tuo tarpu Prancūzijos parlamente vyksta šis tas svarbesnio ir galinčio nulemti naujai renkamo Europarlamento dienotvarkę (ką jau bekalbėti apie kitų kraštų parlamentus). To krašto prezidentas Nicolas Sarkozy (arba  Super-Sarko) irgi tai remia (matyt, nedykai, bent jau už moralinę paramą iš didžiųjų media magnatų): būtų įsteigta nacionalinė agentūra, kuri medžiotų ir ilgam atjunginėtų nuo interneto visus, kurie laisvai keičiasi įrašų failais. Jei Nacionalinis Susirinkimas tai patvirtintų — tai būtų žalia šviesa copyright rykliams visoje ES, įskaitant Marijos žemę… (kur VRM, pvz., galėtų imtis šio mielo, baudžiamojo vaidmens).

Panašūs svarstymai šiuo metu vyksta netgi privatumo ir liberalių asmens laisvių motulėje Britanijoje. Vis dėl to tenykščiai panašaus interneto giljotinavimo priešininkai sako:

Mes negalime kurti baudžiamųjų sistemų, kurios verstų internetą naršančius dvylikamečius suprasti copyright vingrybes ir būti atsakingus už savo ir savo šeimos teisinį saugumą.

Amen! Dar galima pridėti, kad tokie bandymai perkelti sudėtingą, itin ribotą senų laikų copyright sistemą elektroninio bendravimo laikams yra nuosprendis kūrybos laisvei: bet kokia kūryba yra bent šiek tiek viens kito citavimas, viens kito vaizduotės, jausmų ir minčių perdirbimas, kas be laisvo turinių apsikeitimo neįmanoma (švelniai tariant).

Naiviai tikiuosi, Kultūros ministerijos autorinių teisių skyrius, paklūstantis tarptautiniam copyright kryžiaus žygiui, tatai perskaitys ir neskubės siūlyti lietuviškų giljotinų mūsų internautams.

Gera, plėtotina alternatyva senąjam copyright žiaurumui (kai teisingumas tampa formaliai per sudėtingas ir dusinantis gyvenimą) yra http://creativecommons.org/ (dėkoju Eigirdui Žemaičiui už šito priminimą).

Indomu štai, kad ne tik islamo, bet ir progresyvūs (“platesnio akiračio”) krikščionių teologai atranda visokių kitoniškų, tikėtinai (tik) geresnių ūkininkavimo, valdymosi ir kt. būdų. Žinoma, tokiais reikia iš karto pasidalinti — negi tokį gerą vien sau laikysi?

Islamistai tai dėl suprantamų priežasčių — jiems viskas, kas iš “Vakarų”, tai jau tradiciškai yr’ barbarybė, “jahilyiaa” (tariasi lyg džiahylija-a), dėl to skubiai taisytina.  Neva islamas visu kuo geresnis ir geresnę ekonomiką siūlo (kas akivaizdžiai ginčytina dėl politinių islamo tradicijų, bet tai kita šneka).

Krikščionims gi kiek sunkiau. Mat pasak išmintingojo senelio Max’o Weber’io, mūsų kailiais patiriamas kapitalizmas atsirado ir suklestėjo tik dėka puritonų, kvakerių ir visokių kitokių protestantų darbo/verslo etikos, o po to jau ir katalikai su (nediėliu mastu) stačiatikiais “buvo priversti” tą priimti (nors antai laikosi Baltarusija, nepasiduoda). Pvz. įsitikinimas, kad sekmė versle/profesinėje veikloje yra Dievo malonės ženklas (puritonai), arba kad patikimumas, pastovumas ir sąžiningumas ir socialinė atsakomybė yra ilgalaikės verslo sekmės garantai (kvakeriai) — tai čia dėl to “kapitalizmuso prasti žadžei” taip visus įtikino ir Akropolius mums sukūrė?

Dabartinis pasaulio kapitalizmas yra gana nutolęs nuo krikščioniškų savo prielaidų ir indėlių, bet gal metas tuos etinius sumetimus atgaivinti? Bent “pokriškčioniškuose” kraštuose? Vienas toks projektas yra kalbos bei samprotavimai apie “Šabato ekonomiką” (angl. sabbath economics): ne viso-ko trūkumu, o Dievo kūrinijos pakankamumu grįstas ekonominių santykių bei veiklų modelis.

Pagrindinės mintys:

A. Dievo kūrinija yra gera, kitaip gi nebūtų kūręs!

B. Visko Dievas sukūrė pakankamai, tai nėra ko vaikytis pertekliaus, lyg būtų trūkumas (mintis, kad mums materialiai nuolat ko nors turi trūkti yra priešinga apreikštai D. valiai).

C. Ekonominės veiklos skirtos įgalinti turėti neekonominių veiklų, leidžiančių įvertinti Dievo kūrinijos grožį ir tobulumą, jos gerumą (tai ir būtų šabatas, gebėjimas švęsti Dievą).

E. Visos ekonominės veiklos turi būti skirtos išryškinti, atskleisti Kūrinijos gerumą ir tobulumą.

Na, visa tai reiškia, kad poreikius tektų pervertinti, vartojimą tektų apriboti, užsiimti tik socialiai ir ekologiškai atsakingais darbais ir verslais. Sunku, bet įmanoma, ypač lokaliu, mikro-ekonominiu mąsteliu. Daugiau apie tai čia: http://www.newpantagruel.com/issues/1.1/the_idea_of_a_sabbath_economy.php?page=all

Apie praktinius bandymus šią idėją plėtoti, skaitykite čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Sabbath_economics

Na, o dabar, reikiamų idėti pastangų suvokimo dėlei, atsiverčiame “Verslo žinias”…

Žinoma, čia kyla klausimas “kokie jausmai? koks verslas?”. Ir dar iš paskos iškyla — “o ar apskritai suderinami ir, jei taip, tai kokie suderinami, o kokie ne?”. Turiu pasiūlymą sau nepradėti Jums dėstyti ištiso universitetinio kurso apie visų nutampytą ir nustekentą Golemano “jausmų intelektą” (kuris dabar nebereiškia nieko, ar verčiau konsultantišką “duok-greičiau-mums-pinigus-už-smagų-laisvalaikį-miške-su-pavaldiniais-ir-išgėrimu”).

Pakaks pasakyti, kad jausmai, žinoma, kaip ir visur kitur gyvenime, yra ne tik psichinės sveikatos, bet ir bet kokios produktyvios veiklos neatskiriama ir svarbi (tuo svarbesnė, kuo labiau ignoruojama) dalis. Sveikais ir “visiškai vietoje” juos daro jų vidinis pripažinimas ir raiška, o taip pat vienas Lietuvoje akivaizdžiai paslaptingas sugebėjimas, vadinamas “empatija”, arba atjauta — gebėjimas atitinkamai suprasti kitų jausmus ir padėti tiems kitiems tuos jausmus produktyviai išreikšti bei panaudoti.

Nes mat jausmai yra didis gamtos išradimas, leidžiantis sutelkti mums savo dėmesį gyvybiškai svarbiems dalykams, mus praturtinantiems dalykams ir, tuo pat metu, išvengti dalykų, kurie yra mums žalingi, negeri ir t.p. Apie jausmų prigimti ir kaip jais naudotis skaitykite išsamiai anglų k. čia.

Nesveikais ir “ne vietoje”, t.y. nei versle, nei buityje, nei gatvėje ar klube nepritaikomais juos daro jų neigimas, jų nutylėjimas sau ir kitiems ir t.t., ir pan. Na, užtenka bent jau sau pačiam juos pripažinti ir išsakyti, bet ypač sveika juos išreikšti (ypač pyktį, nuogastavimą, nerimą ir t.t.) savo sutuoktiniui, vadovui, verslo partneriui ir t.t. — kitaip gi koks, atleiskite, “naudingas bendradarbiavimas”? Vien tik piratavimas kitų jausmų, laiko, norų sąskaita — o tai tikrai joks “geras biznis”. Net nereikia žiūrėti “Karibų piratų”, kad suprastum, užtenka aplink apsidairyti.

Na, ta “atlikimo” bėda ne tik britų vienų — su tuo, manau, negalėtumėte nesutikti. Ieškojau antai geresnių ne-autokratinio organizacijų valdymo pavyzdžių (na, kai niekas nevaidina faraono, Rockefellerio ar vergvaldžio darbe, o visi daug maž kaip suaugę bendrauja, lygiomis teisėmis). Staiga matau — visai vykęs konsultacinio produkto pavadinimas “Holacracy TM”. Kas čia per …?

Čia pasirodo gera horizontalaus, demokratinio organizavimo vadybos idėja, tik pateikimas toks, lyg tai būtų penkių metų senumo komandinio darbo kursai su pratybomis ant virvių miške (t.y. nuobodžiai, neskoningai pateikta, noriu pasakyti).  Metafora gera, išaiškinimas neblogas, bet “produktas” pristatytas itin nevykusiai, lyg statybų inžinieriaus rašyta grožinės knygos recenzija (nesakau, būna ir išimčių, bet juk patys žinote…). Lietuvoj taip neparduotum.

Pasiskaitykit daugiau apie holokratiją patys: http://www.holacracy.org/resources

Verslas yra veikiamas informacijos Internete chaotiškumo, prieinamumo (pvz. wikipedia) ir Atviro kodo (angl. open source) ideologijos (pvz. sorceforge) taip, kad pasirodo ir štai tokie Atviro Verslo projektai (nuoroda aukščiau). Įkūrėjai (kažkokie jauni amerikonai), teigia, kad jų pagrindinė idėja yra įgalinti naujus verslo modelius, kai, nemokamai dalinantis neapdorotomis verslo idėjomis ir laisvai derantis dėl bendradarbiavimo galima sukurti veiksmingus, pelningus verslo projektus, kurie peržengtų siaurus, neveiksnius hobio (laisvalaikio pomėgio) arba samdomo darbo rutinos rėmus.

Autoriai rašo:

By granting increased levels of access to information, innovators; be they writers, musicians, computer programmers, journalists, or any form of consultant under the sun, can reap the benefits of advertising their product in a way that is infinitely more pure and true than any thirty second television spot: by allowing the genius of their creativity to sell itself to the customer through use.

Kitaip šnekant, jie nori sukurti specializuotą pradinių verslo idėjų apsikeitimo ir plėtojimo (greičiausiai per viens kito kritiką) terpę, kuri, teoriškai, galėtų pasitarnauti kaip naujų verslų generavimo šaltinis.

Lietuvoje toks užmanymas berods dar ilgai neveiks, nes varomoji mūsų verslo jėga yra ne vaizduotė ir pasitikėjimas, o godumas, baimė ir piktdžiuga (ir tie dalykai taip pat veikia nedideliu, mūsiškius uliūliuojančiu ir alternatyvas paslepiančiu būdu).

Praktinės ir teorinės psichologijos žinios, ekonominės teorijos, socialiniai aiškinimai, istorija, menas, literatūra ir bet kas, kas tik plečia-gilina mūsų supratimą apie save, kitus ir visą pasaulį aplink — tuo čia keisimės, diskutuosime ir siūlysime domėtis kiekvienam čia nosį kišančiam naršytojui .

Skanaus!