Sėdžiu Lietuvos tinklaraštinykų metinėje konferencijoje Login2009 — kaip tik “vieta būti”, jei mėgaujiesi šia grafomanijos forma. Man patinka, tai atėjau. Tiksliau mane pakvietė, kadangi neseniai tapau www.euroblogas.lt bendraautoriumi, tai bilietą gavau šiaip. Vis nauda iš tinklažrašliavojimo. Tik su kaina: itin nuobodu, netgi kelia šiokį tokį nusivylimą ir pyktį.
Mat jokio log-IN, “įsijungimo”, kaip tiksliai man šnibžtelėjo mano kolega Eigirdas (štai jo tinklaraštis), čia nėra. Jautiesi kaip tarp savimi besimėgaujančių, nuobodžiaujančių Apple ar Microsoft produkcijos vartotojų krūvoje. Bendruomeniškumu ar akivaizdžia, neslepiama draugyste, juolab “gentimi” čia net nekvepia.
Ar “socialinė žiniasklaida”, kaip vadina tinklaraščius, yra tikrai “socialinė” — ar per ją žmonės labiau “klijuojasi”, atsiranda naujos bendruomenės, žmonėms smagiau kartu veikti kažką daugiau, nei pavieniui galėtum?
Manding tikrai ne. Pakalbinau ką tik paskelbtą Lietuvos interneto meto žmogumi ir metų tinklaraštininku, nebailų ir rašlų žurnalistą Artūrą Račą (racas.lt) — ar šitoj soc-žiniasklaidoj randasi kas iš tikro socialaus? Atsakė, kad tik galimybė yra tam atsirasti, o pats jis tik tuo tikįs. Baigus įrašą dar pridėjo, kad kol kas taip pat skeptiškai jaučiasi.
Račo balso įrašas: Raczas_20090604.wav
Kodėl gi tokie nuostabūs jauni žmonės, smalsūs ir galintys dirbti bei įpirkti Apple įrangą yra tokie individualistiški, kad jokios bendruomenės jiems iš tikro nerūpi, kaip ir, atvirai sakant, socialinis teisingumas (išskyrus jojo marketinga, ypač vaikų temos — www.sveikasvaikas.lt)? Džiugas Paršonis (Džiugas yra “vienastoks” iš nezinau.lt) įtikinamai kalbėjo čia popiet apie tai, kad tik “Human Rank”, t.y. asmenybės reputacija, asmenybės demonstruojamas gylis, o ne svetainės lankomumas yra tikroji įtaka ir svoris “socialiniame internete (socialiniuose tinkluose, tinklaraščių portaluose ir pan.). Lietuvoje gi, sako jis, visi yra individualistai, kol niekas neprivertė, tol nebendradarbiauja.
Kitais žodžiais — nėra socialinio kapitalo, t.y. teigiamo, įkvepiančio tarpusavio pasitikėjimą ir bendruomeniškumo patirties, kultūros (vertybių, normų, ritualų). Jokie čia tinklaraščiai ir fėjsbūkai nepadės dar gerą dešimtmetį, niūriai spėju …
Kas gi galėtų PRIVERSTI Lietuvos smalsius ir protingus žmones bendradarbiauti, būti socialesniais, labiau kartu bet ką prasmingo darančiais? Mįslė! 
Atsakymo kol kas nežinau.
Socialumo krizė slypi pačiame sociume. Bendrauti ir bendradarbiauti darosi atgrasu dėl supuvusių manierų, t.y. diskusijos nebuvimo. Tiesų įrodinėjimas – dažniausiai pasitaikanti internetinio (nors veikiai ir realaus) bendravimo forma, o tai tolygu “dviejų ožių ant siauro liepto” situacijai.
Aš pats visai neseniai įsijungiau į šitą, kaip pastebiu, blog-marketingo pasaulį, todėl dar negalėčiau pasakyti ar tai yra log-IN-together, ar log-OFF-my-ass ar dar kažkas, tiesiog visada nejauku darosi nuoširdžiam minties skleidėjui tarp “autoritetų”, o gal kitaip – profesionalų. Taigi, tokios skirtingos sferos ir sukelia trinti vienoje erdvėje: Aš teisesnis, nes esu parašęs daugiau pranešimų; Mano bloggerio patirtis didesnė; Pas mane daugiau hit-link-visit’ų; Tokia sistema, mano nuomone, yra supuvusi iš vidaus, to internetinio bloggerių sociumo vidaus,
Galbūt kažkokia konkreti iniciatyva galėtų suvieniti tam tikra skaičių bendraminčių, bet kolkas nėra ko kalbėti apie visuotinę gerovę ir bendradarbiavimą. Mįslė…
Dėkui Algiui už gan tikslią situacijos išskleidimą. Pastaruoju metu šią “gentinę” bendravimo problemą tenka stebėti visoje lietuviškoje bendravimo erdvėje. Toli eiti nereikia. Klausimas “Kiek daugiabučių gyventojų kartu kepina šašlykus kieme?” Prisipažinsiu man dar neteko. Buvo viena tokia kiemo akcija, po kelio praplatinimo po langais pasisodinti medelių. Rezultatas 6 žmonės….iš 50 butų….Taigi, kol kas nieko naujo blogerių pasaulyje arba manęs nelieskit aš bijau, arba aš “kietas” blogeris.
Bendravimo šaltumas jaučiasi ir kituose aka soc. tinkluose. Pvz. mano Facebook puslapis yra nykiai atsinaujinantis (išskyrus keletą bičiulių…), nors prieš 3 mėn. visi urmu puolė registruotis ir atlikinėti testus (suprask, koks aš tobulas…), tačiau toliau veiksmo nėra…o kam? Aš parodžiau save štai ir viskas. Panašiai ir su Login – “aš parodžiau save”, ko jums dar reikia? Aš blogeris, skaityk mano blogą, RSSSSSSink jį….
Pradėdama savo blogą (Grafomanija), stengiausi nepuoselėti iliuzijų. Pavyzdžiui, turėjau omenyje, kad “komentarų kultūros” nebus, todėl padariau taip, kad pasisakymų beveik išvis nebūtų.
Tačiau nemanau, kad pakeisti nieko negalima, arba kad reiktų tikėtis, jog kažkas iš dangaus nusileis ir PRIVERS smalsius lietuvius bendradarbiauti… Pradėti keisti situaciją galiu tik pati ir tik pradėjusi nuo savęs.
pataisymas: tikra.info yra ramas, o Džiugas yra vienastoks iš nezinau.lt
Dėl bendravimo trūkumo: pajaučiau. Tiek iš kitų, bet tiek ir iš savęs – būkim savikritiški
Bet blogus kaltinti dėl mūsų soc. visuomenės padėties negalima. Tai bendra problema ir reiškiasi visur, kaip Eigirdas teisingai pastebėjo, IMHO.
Tenka ir Laurynui pritarti – matavimasis gajus visur – gatvėse su mašinom, papludimy su mase ar raumenim, na o blogosferoj – su twitcounterio ar feedburnerio skaičiukais. Kita vertus, džiaugtis savo pasiekimais yra gerai. Tačiau čia, kaip suprantu, kalbama apie tą pusę, kad žmonės juos bruka kaip savo privilegiją prieš kitus, “krūtumo” matą, leidžiantį jiems į visus žvelgti iš aukščiau. O dažnuose Delfi.lt psichologiniuose straipsniuose toks elgesys galėtų būti įvardinamas kaip vienų ar kitų kompleksų pasėkmė
Noriu dar kartelį pabrėžti: džiaugtis ir šaipytis yra du skirtinti dalykai.
Galop noriu pateikti ir savo variantą, atsakymą į mįslę. Manau, kad norint pasiekti gerų rezultatų, galima eiti keliais ir skirtingo ilgumo keliais. Be ilgų demagogijų siūlau naudotis man atrodo paprastesniuoju: paliepti. Ne versti, o tiesiog kitą kartą vyksiant tokiam renginiui (pagal tradiciją turėtų vadintis jau ogin10
) duoti užduotėlių dalyviams. Pavyzdžiui, Blake.lt lentoje tarp didelio š krūvos kartais matėsi ir socialumo apraiškos, kaip “norėčiau pamatyti savo prenumeratorius” ar pan. Fantastic!
) ir etc etc.
Arba organizatoriai galėtų surengti pvz. sėdimus sektorius (free to choose), kurie būtų sužymėti pagal blogų tematiką – IT, apie viską, menas, … O tuose sektoriuose žmonės būtų artimesnių pomėgių, jiems *net nebendravus* kolegos žinotų, kad šis žmogus – domisi panašiais dalykais. Taip pat galima skatinti mini-organizacinius dalykėlius. Galima rasti kelis sektoriams tinkančių pažiūrų savanorius, kurie būtų iniciatoriai, mini-vadai, ir skatintų bendravimą, bendros nuomonės sukūrimą (jei tai įmanoma su mūsų bendravimo realijomis
Čia trumputis brainstorm’as, neapmąsčius nieko giliau. Bet taip gimsta idėjos!
Einu gal ir aš parašysiu ką apie Login’ą…
Jo, Stepai, manding būsi teisus dėl “mini-organizavimo” ir tokių proginių lyderių, kurie galėtų užkrėsti tuo “lyderiavimu” (o iš tikro dalinimusi idėjomis, įtraukimu į inciatyvią veiklą) kitus aplink, ištraukti juos iš narcistinio sapno
[...] Algirdas Davidavičius [...]
Dzienkuje, Stepai
Mano įspūdis iš konferencijos fragmentiškas dėl programos skylimo į dvi paralelines dalis. Bet bent keli pranešimai apie socialinio veiksmo ir kūrybinių platformų kūrimo patirtį, buvo. Akivaizdu ir tai, kad tinklaraščiai, kurie siekia suburti kūrybines bendruomenes įvairių veiklų pagrindu, palaipsniui patys virsta socialiniais tinklais.
Nors bendra LT-blogosferos bėda yra ta, kad blogeriai iš pat pradžios ėmėsi vadovautis “sėkmingo bloginimo” taisyklėmis, kurių tikslas – lankomumo užtikrinimas, kad vėliau paverstų blogą reklaminiu skydu. Kita bėda: skirtingai nuo livejournal, kurio struktūroje svarbią vietą užima draugų įrašams skirta skiltis (o tai skatina bendras veiklas), LT-blogerių naudojamos tinklaraščų platformos yra ego-centriškos.
Jekaterina (laimikis.lt)