Euroviskas

 

Eurodešra -- mūsų pasididžiavimas ir vienybės simbolis

Kai tapau Euroblogo bendraautoriumi, iš kart susimąsčiau apie jau seniai kamavusį mane EUROVISKO pojūtį. Euro-tas, euro-anas… . Tyčia „pagūglinau“ keletą vietoj susigalvotų abrakadabrų kaip antai „euroeverything“, „eurononsense“ ir iš karto iš šimtų ir tūkstančių rezultatų pamačiau kažką lyg „eurosausage“, „euronothing“ ir „euroshame“.

 

Čia aš apie ką — manau šitas mūsų euroBLOGAS ar euroGERAS iš tikro turėtų pasistengti nuimti visą šitą stingdantį, Vilniaus „Akropolį“ penktadienio vakare primenantį „EURONESĄMONĖS“ šydą nuo dalykų, kurie tikrai mums ne tik „gali būti“ svarbūs, bet ir jau yra.

Geras pavyzdys antai yra šviežia istorija apie tai, kad dvi EUROPRAMONĖS galiūnės — vokiečių Siemens AG ir suomių Nokia AS pernai tiekė Iranui visų tenykščių interneto, mobilaus ryšio ir dar bet ko panašaus vartotojų „giluminio sekimo“ technologiją. Nesu kompiuterastas, bet supratau, kad ajatolą su savo chebra gali prisijungti prie bet ko bet kada be jokių pėdsakų ir sužinoti kas su kuo bei ką aptarinėjo.

Nenuostabu, kad toks drąsus drausti pilietinį pasipriešinimą savo teatraliniams rinkimams, tas žilabarzdis „Dievo veidrodis“ (atsiprašau brolių-seserų musulmonų, bet jei jis — „veidrodis“, tai aš — Brazauskas). Tai bet juk akivaizdu, kad tas senelis ir jo draugai yra valdingi psichopatai, kad tokia technologija ne vaikų pornografijai bus skiriama, o politinei ir įsitikinimų cenzūrai.

Atleiskite, bet Nokia produktų artimiausią dešimtį metų vartoti nebenoriu. Tai būtų EUROŽALA ir EUROGĖDA kartu paėmus! 

{įdomu, ar panašią į Siemens-Nokia-Irano technologiją naudoja mūsų VSD arba STT?}

{{dar įdomiau pamąstyti, kas Lietuvoje/ES IŠ TIKRO galėtų mobiliai-internetizuotus piliečius apginti nuo nuolatinio slapto sekimo BE TEISMO leidimo, kaip antai?}}

Šaltos bulvės: blogerių krūva Lietuvoje

Sėdžiu Lietuvos tinklaraštinykų metinėje konferencijoje Login2009 — kaip tik „vieta būti“, jei mėgaujiesi šia grafomanijos forma. Man patinka, tai atėjau. Tiksliau mane pakvietė, kadangi neseniai tapau www.euroblogas.lt bendraautoriumi, tai bilietą gavau šiaip. Vis nauda iš tinklažrašliavojimo. Tik su kaina: itin nuobodu, netgi kelia šiokį tokį nusivylimą ir pyktį.

Mat jokio log-IN, „įsijungimo“, kaip tiksliai man šnibžtelėjo mano kolega Eigirdas (štai jo tinklaraštis), čia nėra. Jautiesi kaip tarp savimi besimėgaujančių, nuobodžiaujančių Apple ar Microsoft produkcijos vartotojų krūvoje. Bendruomeniškumu ar akivaizdžia, neslepiama draugyste, juolab „gentimi“ čia net nekvepia.

Ar „socialinė žiniasklaida“, kaip vadina tinklaraščius, yra tikrai „socialinė“ — ar per ją žmonės labiau „klijuojasi“, atsiranda naujos bendruomenės, žmonėms smagiau kartu veikti kažką daugiau, nei pavieniui galėtum?

Manding tikrai ne. Pakalbinau ką tik paskelbtą Lietuvos interneto meto žmogumi ir metų tinklaraštininku, nebailų ir rašlų žurnalistą Artūrą Račą (racas.lt) — ar šitoj soc-žiniasklaidoj randasi kas iš tikro socialaus? Atsakė, kad tik galimybė yra tam atsirasti, o pats jis tik tuo tikįs. Baigus įrašą dar pridėjo, kad kol kas taip pat skeptiškai jaučiasi.

Račo balso įrašas: Raczas_20090604.wav

Kodėl gi tokie nuostabūs jauni žmonės, smalsūs ir galintys dirbti bei įpirkti Apple įrangą yra tokie individualistiški, kad jokios bendruomenės jiems iš tikro nerūpi, kaip ir, atvirai sakant, socialinis teisingumas (išskyrus jojo marketinga, ypač vaikų temos — www.sveikasvaikas.lt)? Džiugas Paršonis (Džiugas yra „vienastoks“ iš nezinau.lt) įtikinamai kalbėjo čia popiet apie tai, kad tik „Human Rank“, t.y. asmenybės reputacija, asmenybės demonstruojamas gylis, o ne svetainės lankomumas yra tikroji įtaka ir svoris „socialiniame internete (socialiniuose tinkluose, tinklaraščių portaluose ir pan.). Lietuvoje gi, sako jis, visi yra individualistai, kol niekas neprivertė, tol nebendradarbiauja.

Kitais žodžiais — nėra socialinio kapitalo, t.y. teigiamo, įkvepiančio tarpusavio pasitikėjimą ir bendruomeniškumo patirties, kultūros (vertybių, normų, ritualų). Jokie čia tinklaraščiai ir fėjsbūkai nepadės dar gerą dešimtmetį, niūriai spėju …

Kas gi galėtų PRIVERSTI Lietuvos smalsius ir protingus žmones bendradarbiauti, būti socialesniais, labiau kartu bet ką prasmingo darančiais? Mįslė! Atsakymo kol kas nežinau.

Egiptas Lietuvoje

Kartais kai įdėmiau pasiklausai žymių Lietuvos verslininkų ir juos konsultuojančių vadybos eskpertų, gyvai prisimeni Izraelio Egipte siužetą… . Vergai, faraonai, priverstiniai darbo santykiai, dantų griežimas ir dejonės stambaus kapitalo akropolių fone. Štai užėjau į Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) „konsultacinį posėdį“ šiandieną… ir išgirdau, kad Lietuvos kalėjimuose yra daug norinčių dirbti verslui, o verslininkai, taupydami kaštus, galėtų pradėti aktyviau samdyti kalinius.

Samdyti ar naudotis įkalintais žmogiškaisiais įrankiais (t.y. „ištekliais“ vadybininkų žargonu)? Rimta moralinė dilema: kaip Lietuvos verslas ketina mažinti sąnaudas, naudodamas kalinių darbą? Pirmu žvilgsniu nepaprastai kilnu: Lietuvos bausmių vykdymo institucijos (t.y. kalėjimai) ir k.t. „socialiniai partneriai“ (antai Darbo birža) nori kuo labiau gražinti bausmę atliekančius ar ją jau atlikusius „į darbo rinką“. Štai tau ir „pataisos darbai“, ir „socialinė integracija“, ir, vos nepamiršau svarbiausio, nauda privačiam sektoriui krizės laikotarpiu!

Kaštų mažinimas… kalinčių darbuotojų beteisiškumo ir nesaugumo sąskaita? Kaip būtų antai galima įsivaizduoti „dirbančių kalinių profesinę sąjungą“ Lietuvoje? Kas galėtų užtikrinti jiems darbo vietas išėjus į laisvę ir atgavus socialinę apsaugą ir pilietines, darbo teises (pvz. burtis į profesinę sąjungą)? Juk buvusiais kaliniais vis vien absoliuti dauguma darbdavių nepasitiki! Ar graži kalinių reabilitavimo per darbą idėja čia netaps didesniu darbo teisių nuvertinimo ir darbo laisvėje skurdinimo galimybe neskaidriai veikiantiems verslininkams?

Taip, galimybė užsidirbti ir taip įprasminti, aktyviai praleisti įkalinimo laiką atrodo labai humaniška ir tas turi būti daroma, bet ar privataus verslo naudai? Ar tas verslas nesumanys perkelti pagrindines savo veiklas į kalėjimų „gamybinę bazę“ antai, panaikindamas darbo vietas laisvėje?

Kas į tuos klausimus atsakys? LPK? Rimanto Dagio vadovaujamas SADM? Trišalė taryba?

Kitur pasaulyje kalinių darbas yra nepaprastai ginčytinas dalykas, o ne vienas ES, UNESCO ir ILO dokumentas teigia, kad reikia itin atsargiai steigti „darbo vietas“ įkalinimo įstaigose, idant būtų suderinti tiek laisvėje galiojantys darbo saugos ir teisių standartai, tiek bausmių režimai. Antai JAV privačių kalėjimų pramonė yra sparčiai augantis sektorius, o darbo sąlygų skaidrumo klausimai ten kelia vis daugiau ginčų dėl naujos kartos vergovės atsiradimo.

Beje, kaip man patvirtino LPK administracijos vadovas Mykolas Aleliūnas, Lietuvos kalėjimų departamentas jau nekartą kreipėsi į LPK pagalbos randant galimus investuotojus į gamybą kalėjimuose. Šio susitikimo metu net buvo dalinamas dabartinis gaminių katalogas su paantrašte „Platus asortimentas už patrauklią kainą“.

Žmogiškieji ištekliai už patrauklią kainą…

Pažiūrėjus ir paklausius piršosi kitos antraštės: „Kalinių katalogas/ Gausūs ištekliai už patrauklią kainą“… . Lyg melsdamiesi Egipto dievams, Kalėjimų departamento atstovai baigdami savo pasirodymą Mykolui Aleliūnui įteikė nemažą medinę kuoką su ranka rašytu užrašu ant koto „Už kovą su nusikalstamumu“. Iš tikro, prąsminga dovana nelygioje, niekad nesibaigsiančioje turtingųjų ir išmaniųjų kovoje su durniais-tinginiais-vagimis-nusikaltėliais.

Ką gi, Egipto nelaisvės požymiai Lietuvos darbo rinkoje tik stiprėja. Įdomu tik, kas galėtų atlikti Mozės vaidmenį?